Vilniaus kino klasteris (VKK) – vienas iš seniausių ir aktyviausių klasterių Lietuvoje, kuris skaičiuoja jau daugiau nei 10 veiklos metų ir vienija 21 organizaciją. Klasterio nariai gali didžiuotis dar 2011 m. gavę dalinį ES finansavimą pagal „Inoklaster LT“ priemonę paviljono įrengimui su didžiausiu Baltijos šalyse „žaliuoju ekranu“, o pernai įgytas Lietuvos pramoninkų konfederacijos nario statusas užtvirtino kino industrijos svarbą Lietuvos pramonėje.

Š.m. kovo mėnesį VKK įvyko pokyčiai: vadovauti šiam perspektyviam klasteriui ėmėsi energingasis Romanas Matulis. Pakalbinome jį apie artimiausius VKK planus, tikslus, inovacijas ir sėkmę, pritraukiant užsienio partnerius.

Kas atvedė į VKK ir kas Jūsų darbe Jus labiausiai žavi?

Su kino industrija, tiksliau su kino platinimu, pažintį pradėjau dar 2010 metais, dirbdamas muzikos ir filmų leidybos versle. Visų šių verslų pagrindas yra autorinės ir gretutinės teisės, todėl tai nebuvo visiška terra incognita.

Kino ir muzikos verslai turi ne tik panašumų, bet ir gana daug skirtumų, unikalios specifikos ir nerašytų taisyklių. Ne paslaptis, kad kino kūrėjai kone labiausiai kenčia nuo neteisėto jų kūrinių panaudojimo internete. Rengiau šiai problemai skirtų konferencijų ciklą. Ten susipažinau su vienu iš VKK įkūrėjų – Kęstučiu Drazdausku, kuris vėliau pasiūlė bendradarbiauti.

VKK susiformavo natūraliai ir veikiate jau virš 10 metų. Kino klasteriai labai aktyvūs visame pasaulyje. Kino industrija ir klasteriai – neatsiejami?

Naudoju tokį labai supaprastintą klasterio apibrėžimą: klasteris – tai įmonės, organizacijos ir žmonės, kartu sprendžiantys problemą, kurios būdami po vieną efektyviai išspręsti negalėtų. Dar paprasčiau skambėtų, kad vienas lauke ne karys.

Kino industrija yra ideali terpė iliustruoti geriausias ir naudingiausias klasterizacijos savybes. Vieno kino projekto gamyboje, priklausomai nuo jo dydžio, dalyvauja dešimtys ar net šimtai įvairiausių sričių specialistų. Tai ne tik prodiuseriai, režisieriai, operatoriai, aktoriai, bet ir kirpėjai, grimuotojai, siuvėjai, apšvietimo technikai, dekoracijų statytojai ir t.t. Nemaža jų dalis yra laisvai samdomi, turi aukščiausio lygio gebėjimus ir įgūdžius, pritaikytus būtent kino pramonei. Veikdami visi kartu jie pagamina produktus (kino filmus), kurie yra savaime unikalūs ir rodomi bei parduodami visame pasaulyje. Būtent tai dažniausiai yra visų klasterių esmė ir siekis – gaminti ir pardavinėti globaliu ar regioniniu mastu inovatyvų, konkurencingą produktą ar paslaugą.

Per keletą pastarųjų mėnesių tikriausiai spėjote apšilti naujose pareigose. Kokius tikslus užsibrėžėte klasteriui šiems ir kitiems metams?

Klasteris vykdo keletą ES ir LR finansuojamų projektų, aktyviai dalyvauja Lietuvos kino industrijos politikos formavime ir visuomeninėje veikloje. Kino pasaulio aplinka itin dinamiška, joje pastaruoju metu įvyko ir iki šiol vyksta technologinės revoliucijos, kurios kelia daug iššūkių, didina kokybės ir turinio konkurencingumo reikalavimus. Mes siekiame neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų savo techniniu lygiu. Priešingai, planuojame kurti unikalią pasaulyje filmavimo technologiją, kuria tikimės sudominti žinomiausius kino kūrėjus.

Be to, toliau tęsiame projektą dėl kino teatrų atstatymo ir įkūrimo Lietuvos regionuose, daug bendraujame su savivaldybių ir kultūros centrų atstovais. Manome, kad nėra normalu, jog regioninių miestų gyventojai neturi galimybės pamatyti filmų, kurių kūrimą iš dalies ar visiškai finansavo valstybė.

Užsiminėte apie naują technologiją. Sakoma, kad klasteriai – savotiški inovacijų varikliai. Ar Vilniaus Kino klasteryje tas taip pat jaučiama?

Kas su tuo susidūręs – žino, kad inovacijos ir MTEP (mokslo tyrimų ir eksperimentinės plėtros) veikla yra brangus malonumas, kuris visiškai nebūtinai atneša naudos ar kokį nors proveržį versle. Atskirus MTEP padalinius (angl. R&D) paprastai turi tik labai didelės įmonės. Jos savo išradimus iškart patentuoja ir slepia po septyniais užraktais. Mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios nori kurti inovatyvius produktus ir likti konkurencingos rinkoje, klasterizacija yra geriausia išeitis. Klasteryje galima skirti sąlyginai nedaug resursų inovacinių sprendimų vystymui, tačiau sėkmės atveju naudotis jais lygiomis teisėmis su kitais klasterio nariais.

Kone kiekvieno kino filmavimo metu yra sukuriama nemažai inovatyvių sprendimų, apie kuriuos dažnas klausia „kaip jie tai padarė?”. Šiuo metu Lietuvoje galiojantys MTEPI reglamentai yra gana siaurai orientuoti vien į technologines inovacijas, be to, turi itin sudėtingas ir biurokratiškas procedūras. Kino kūrėjai vengia veltis į šiuos procesus ir tiesiog toliau kuria kiną inovatyviai ir išradingai. Kam reikia, tas tikrai pastebi kine sukurtus ar pritaikytus unikalius sprendimus, susiranda jų kūrėjus.

Panašu, kad lietuvių kontaktus dažnai susiranda ir užsienio partneriai. Kuo Vilniaus kino klasteris įdomus ir patrauklus užsieniui?

Visų pirma niekas neateina savaime, užsieniečių vien gražia gamta ir istoriniais paminklais nesudominsi. Jei vienu žodžiu – tai konkurencingumas. Mūsų kainos ir kokybės santykis yra vienas geriausių regione. Prie to iš dalies prisideda ir mokestinė lengvata kino gamybai. Pasinaudodami ja, Lietuvos ir užsienio kino gamintojai per tris metus išleido Lietuvoje apie 32,5 mln. eurų. Tačiau reikia pabrėžti, kad mūsų kaimyninės šalys (Lenkija, Estija) irgi nestovi vietoje ir jau siūlo geresnes sąlygas kino gamybai jų teritorijoje. Todėl lengvatos pratęsimą ir jos patrauklumo Lietuvos ir užsienio investuotojams padidinimą klasteris laiko vienu iš pagrindinių savo veiklos prioritetų.

Klasterio nariai nuolat dalyvauja kino festivaliuose ir mugėse, pristato savo pagamintą kiną ir paslaugas bei patys ieško galimybių sudalyvauti tarptautiniuose projektuose. Vienas iš įspūdingiausių pastarųjų projektų buvo didžiausios pasaulyje VOD platformos Netflix užsakymu kuriamas mini serialas Tokyo Trial, kurio filmavime susijungė Japonijos, Kanados, Olandijos ir Lietuvos kino pajėgos, o Vilniuje buvo itin autentiškai atkurta 1946 metų karo suniokoto Tokijo aplinka! Žinoma, tokie projektai sukuria papildomų iššūkių ir reikalauja itin daug koordinacijos, tačiau tai yra labai vertinga patirtis ir geriausia proga parodyti VKK ir jo narių galimybes ir potencialą, didinti jo žinomumą tarptautiniu mastu ir taip užtikrinti tolimesnį stabilų naujų projektų ir užsakymų srautą.

Siekiant tikslų, visada atsiranda ir iššūkių. Kokius iššūkius matote vystydamas klasterį?

Manau visų klasterių vadovų ir koordinatorių iššūkiai labai panašūs. Vilniaus kino klasteryje turime dvi dešimtis įvairios specializacijos įmonių, kurių kieviena turi savo istoriją, poreikius, mikroklimatą, verslo strategiją ir atitinkamus resursus. Nėra paprasta suderinti visų interesus ir galimybes, sudominti visomis naujomis idėjomis ar projektais. Bet tai ir nėra būtina. Klasteris tuo ir skiriasi nuo kitų ekonominių modelių, kad jo viduje gali kurtis daugybė atskirų mini-klasterių, pagal specifinius interesus. Žinoma, padaugėja koordinavimo ir administravimo, tačiau svarbiausia, kad klasteris gyvas ir juda pirmyn.

VKK yra vienas iš 14 „Inovacijų tinklaveikos skatinimas ir plėtra“ (InoLink) projekte brandinamų klasterių. „InoLink“ – tai Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) koordinuojamas ES priemonės „Inogeb LT“ projektas, kuris vykdomas kartu su Lietuvos inovacijų centru ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Projektas prasidėjo 2016 m. liepą, o jo tikslas – skatinti įmonių jungimąsi į klasterius, didinti klasterių brandą, skatinti augimą bei tarptautinį bendradarbiavimą.