Pasaulinio konkurencingumo ataskaitoje 2014 m.  (The Global Competitiveness Report  2014) pagal „Klasterių išsivystymo būklę“ (State of cluster development) Lietuva yra kuklioje 89 vietoje tarp 144 šalių.

Tačiau, galima pasidžiaugti, kad Pasaulinio konkurencingumo ataskaitoje 2014 m. Lietuva pakilo 20 pozicijų, palyginus su 2013 m., ir pasiekė geriausią rezultatą per paskutinius penkerius metus, mūsų šalis aplenkė Latviją  ir priartėjo prie  Estijos.

Top šalių 10-tukas.

Ko gi reikia, kokios prielaidos, sąlygos turi būti, kad Lietuva Pasaulinio Konkurencingumo ataskaitoje pagal klasterių išsivystymą artimiausiu metu pakiltų dar keliomis dešimtimis pozicijų aukštyn?

„Pirmiausia, tam reikia laiko. Bendraujant su įmonių vadovais susitikimuose,  seminaruose ir klausiant, kodėl kooperacija/klasterizacija Lietuvoje „buksuoja“, vyksta vangokai, įmonių vadovai  atsakydavo, kad yra kaltas lietuviškas charakteris, mentalitetas. Tačiau mano nuomone, kad kaltas ne charakteris, o mūsų valstybės, verslo, kuris gyvuoja rinkos sąlygomis truputį daugiau kaip 20 metų, jaunumas ir nepatyrimas“, – teigia Dariaus Lasionis, VšĮ „Versli Lietuva“ klasterių plėtros koordinatorius.

„Vakarų šalyse įmonės skaičiuoja savo gyvavimo istoriją dešimtmečiais, net šimtmečiais. Ir jie puikiai suvokia, pasiremdami ilgalaike patirtimi, kad vienas iš būdų auginti savo verslą, didinti eksportą, didinti efektyvumą, produktyvumą, yra kooperacija/klasterizacija, nukreipiant finansinius ir žmogiškuosius resursus į bendrą rinkodarą, naujų rinkų paiešką, tyrimus, naujų produktų kūrimą, inovacijų diegimą, vertės grandinės kūrimą ir pan. Taigi verslas Lietuvoje turi natūraliai, organiškai laikui bėgant suprasti kooperacijos naudą“.

„Antra, Lietuvoje dar trūksta žinių, kompetencijos apie klasterių kūrimą, valdymą ir administravimą, klasterių teikiamą naudą , trūksta sėkmės istorijų“, – sako Darius Lasionis. „Didžioji dalis dabartinių klasterių vadovų, koordinatorių kūrė, steigė klasterius turėdami minimaliai patirties ir žinių, tai t.y. mokėsi eigoje,

todėl, natūralu, nepavyko išvengti klaidų. Taip pat kuo daugiau bus kalbama, rašoma žiniasklaidoje apie klasterius, kuo daugiau bus gerų naujienų, pasiekimų, tuo greičiau verslas ims sekti kitu pavyzdžiu“.

„Trečia, Europos šalių patirtis rodo, kad svarbų vaidmenį kooperacijai ir klasterizacijai vystytis, augti, turi ES finansinė parama iš struktūrinių fondų, o taip pat nacionalinė bei regioninė valdžia, jos dėmesys šiam procesui ir visokeriopa pagalba“, – teigia Darius Lasionis. „Lietuva ne išimtis. ES struktūrinių fondų priemonės klasteriams yra didelė paskata ir pagalba verslui kooperuotis.  Aišku, turi pasikeisti ir pačių įmonių požiūris į ES fondų pinigus. Ne paslaptis, kad didžioji dalis įmonių Lietuvoje prieš 4-5 metus steigė, kūrė klasterius su siekiu gauti ES paramą. Ir tai nėra blogai, jeigu  ES pinigai yra priemonė tikslui pasiekti. Blogai, kai siekis gauti ES paramą yra pagrindinis tikslas. Todėl nemažai klasterių iniciatyvų per paskutinius 4-5 metus „numirė sava mirtimi“, nes nepavykus gauti ES paramos, neliko idėjos, tikslo, kas įmones vienytų, sutelktų bendrai veiklai. Tačiau paskutinių kelių metu patirtis rodo, kad vis daugiau ir daugiau  įmonių kooperuojasi, kuria klasterius  pirmiausia ne dėl ES pramos, o dėl tikslo vykdyti kartu veiklą įvairiose iniciatyvų srityse, siekiant padidinti ekonominį veiklos efektyvumą, pardavimą, eksportą ir t.t.“, – optimistiškai užbaigia Darius Lasionis“.